Vilnius visada išliks santuriai paslaptingas. Viduramžiais alsuojančios senamiesčio gatvelės ir begaliąs prisiminimų saugantys skvereliai, niekada nebuvo perkrauti grandioziniais architektūros paminkalais. Tačiau neatsitiktinai daugelis iškilių ir šviesių asmenybių pabrėžia tą nepaaiškinamą trauką, kuri išskiria šį miestą iš daugelio kitų. Vilkpėdės šilas aišku nepretenduoja būti kertiniu šios traukos epicentru, bet, mano galva, mūsų miesto grožis ir slypi toje gausybėje persipinusių padavimų, skirtingų kultūrų bei religijų. Šaunu, kad vieta, kurioje mes visi gyvename, turi savo nepajudinamą vietą šiame pasakų ir realybės albume.

Atsukime laikrodžio rodyklę pusantro šimto metų atgal, štai kokią Vilkpėdės kalvą pamatė garsus Lietuvos kultūrininkas Adomas Honoris Kirkoras: “...Už šio priemiesčio įvažiuojame į krūmų prižėlusią griovą, kurios beveik pačiame viduryje guli stebėtinai didelis akmuo, o prie pat kelio, kairėje pusėje, dunkso ir antras, gerokai žemesnis akmuo, ant kurio yra žveries pėdos atspaudas, kurį žmonės vadina Vilkpėde. Tai davė pavadinimą keliui ir šiai griovai. Kokia yra šio atspaudo kilmė ir kas pirmas pavadino jį Vilkpėde, tikrų žinių nėra. Žmonės pasakoja įvairių padavimų, bet jais nelabai verta tikėti...”. Autorius pasitaikė nelabai patiklus... Tikėti ar ne šiais padavimais, nuspręskite patys.

Piečiau nuo Vilniaus, netoli miesto, prie Panerių kalnų, yra apylinkė, Vilkpėde vadinama. Ten pakėlėje, tarp geležinkelinku ligoninės ir Varėnos geležinkėlio, yra didžiulis akmuo, kuriame yra dvi žymės, lyg kokio žvėries pėdos įspaudos. Nuo to akmens ir vieta savo pavadinimą gavo. Jis yra susijės su tokiais padavimais.

Pragaro valdovas Liuciferis isšsiuntė vieną velniūkštį į žemę žmonių sielų pamedžioti. Šis valkiojosi, valkiojosi Vilniaus apylinkėse, besivalkiodamas pavargo ir, pamatęs didžiulį akmenį, atsisėdo ant jo pailsėti. Kadangi jam pavyko išvesti iš doros kelio nemažą saujelę žmonių ir juos pragarui pelnyti, ėmė didžiuotis ir niekinti Sutvėrėją, girdamasis esą už Jį galingesnis ir stipresnis. Išgirdęs tai Viešpats Dievas pasiuntė į tą pat vietą angelą. Angelas, pamatęs ant akmens sėdintį velnią, tarė:

Velnias, pasitikėdamas savo jėga, vikriai nušoko nuo akmens ir įbedė savo letenas į akmenį, - o kaip tik turėjo vilko letenas. Veltui tampės, stenėjo, norėdamas akmenį sutriuškinti, net jo liežuvis per barzdą nutyso, akys, dėl didelio jėgų įtempimo, ant kaktos išsivertė ir krauju pasruvo, o visas dvokiančiu prakaitu apsipylė. Kietas akmuo nepasidavė, tik truputį sugniužo, ir paliko žymę – vilko pėdą.

Susigėdo velniūkštis, susisielojo ir, paspaudęs uodegą, į pragarą nudūlino.

Kitas padavimas taip sako:

Besivalkiodamas apie Panerių kalnus velnias gerokai išalko. Čia jis pamatė besiganačią jauną ožkytę ir įsigeidė ją praryti. Pasivertė jis vilku ir puolė ožką. Ši nei iš šio, nei iš to, pamačiusi vilką, kūrė kiek tik įmanydama. Ant kelio gulėjo didžiulis akmuo, kurio ožka niekaip negalėjo išsilenkti. Sumanus velnias greit suvokė, kaip įtaisyti ožkai pinkles, kad greičiau ją nutvertų. Užbūrė akmenį, pavertė jį tešla ir pamanė, kad ožka bebėgdama įklimps į tešlą, ir jis ją nutvers. Bet apsiriko gudruolis. Vikri ir lengvutė ožkytė vienu šuoliu strykt ir... peršoko per akmenį. Tik paskutine kojyte truputį palietė jo paviršių, palikdama nago žymę.

Šoko per akmenį ir velnias ir taip pat paliko savo vilko pėdos žymę. Tuo tarpu ožkytė suskubo pasprukti, o velnias alkanas nudūlino į pragarą, nes Panerių kalnuose pasigirdo skambus gaidžio:

Žinių apie Vilpėdės apylinkes galima rasti ir XX amžiaus šaltiniuose, 1904 m. M.Davainis- Silvestraitis rašė, kad "keliu žemyn nusileidžiant yra ant vidurio kalno prie pat kelio po kairei didokas akmuo, turintis ožkų ir vilkų pėdų įspaudimus. Nuo kalno jau nusileidus, yra kaima, Vilko pėdos vadinama. Kada aš užklausiau apie priežastį to teip dyvino vardo, tai vienas iš vietinių gaspadorių, Franciškus Lachavičia, nurodydamas man ant savo žemės anksčiau paminėtą akmenį, paaiškino, kad čia ir daugiau tokių akmenų buvo, bet tapo jie suskaldyti ir dėl budavonių sunaudoti".

Ketvirtajame dešimtmetyje buvo suskaldytas paskutinis likęs akmuo su "vilko pėda". 1958 m. spaudoje pasirodė kelios žinutės, kad buvusioje akmens vietoje atkastos kelios didelės akmens su pėda skeveldros. Vis dėlto nėra aišku, ar tai iš tikrųjų pėduotojo akmens dalys.

Štai tokios legendos gaubia dabartinius mūsų namus. "Velniškai" gera vieta poilsiui ir visiškai atgrasi "velniškiems" darbeliams, juk kiekvienam padavime yra bent krislelis teisybės.

Naudota literatūra:

• Vykintas Vaitkevičius "Senosios Lietuvos Šventvietės. Aukštaitija". 2006 m. Diemedis
• Adomas Honoris Kirkoras "Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes". 1991 m. Mintis
• Vilniaus legendos. 1998 m. Žuvėdra
• Mykolas Balinskis "Vilniaus miesto istorija". 2007 m. Mintis

Tekstus surinko ir redagavo:

Robertas,
Vilkpedės šilas 2010-04-20